Šią savaitę keliaujam į Wildfit “pavasarį“. Tai vieta, kur tenka pradėti įdėti šiek tiek valios pastangų. Kodėl? Todėl, kad dingsta ne tik man įprastas maistas, bet ir vaisiai, bet koks cukrus, lieka mėsa, žuvis ir daržovės.

Taigi, be pieno apsieinu lengviau nei galvojau – yra visokių riešutų alternatyvų. Bet kava su tokiu pienu – ne kažką. Nelabai ir norisi tos kavos, kai be pieno. Šiek tiek jaučiuosi apsnūdusi, kažkaip su žadėta energija man dar sunkiai.

Svarstyklės kol kas nelabai kuo džiugina – pora kilų out, bet paprastai mano svoris ir svyruoja plius minus du kilogramai, nelygu ką savalgau.

Su makaronais sunkiau – vaikai mėgsta, tenka gaminti. Čia prasideda šiokios tokios vidinės dilemos – giržiu visą info, pati bandau maitintis kitaip, bet vaikus toliau maitinu tuo pačiu maistu, kuris, žinau, nėra gerai jų sveikatai? Pieną jie nuo vaikystės kibirais geria 🙂 Dilema, tikrai. Ar mano mityba turėtų įtakoti tai, kuo maitinu juos, jeigu jie nori gyventi po senovei? Gal jie patys susiras savo kelią, kaip aš dabar, tuomet, kai bus pasiruošę tai daryti? O kiek mes, kaip tėvai, įtakojam, kad tas kelias būtų sveikesnis ir lengvesnis?

Padarau išvadą, kad per prievartą tik atimsiu bet kokį norą valgyt sveikiau ir keičiu, kur galiu tam tikras sudėtines dalis – į blynų miltus įdedu migdolų miltų, vietoj karvės pieno pilu augalinio, vietoj karvės pieno sviesto perku augalinį – pasirodo, nelabai nei skonis, nei tekstūra skiriasi.

Manau, kad dažnai užsibrėžiame didžiulius tikslus, didžiulius žingsnius – dabar viską išmesiu, ir pradėsiu gyvenimą iš naujo! O gal verta kaip tik mažais žingsneliais pradėti pokyčius? Pamenu, kai bandžiau grįžti prie sporto – tuo metu buvau perdegusi darbe, nieko nesinorėjo. Atradau jogą internetu ir sau pasakiau – geriau penkios minutės nei nieko. Tingėdavau eiti į lauką, nes turėdavau 15 min. tarp darbų – sakiau sau – geriau penkios minutės, nei nieko! Ir taip, pradėjus keisti mąstymą, po truputį įėjau į rutiną, prabėgdavo ir tas pusvalandis besportuojant. Tik užtruko tai kelis mėnesius, bet niekada nespaudžiau savęs, ir tai labai pasiteisino. Nes grįžo po truputį džiaugsmas – kad kūnas jaučiasi gerai, kad smagu, o ne kad reikia. Labai gera knyga J. Clear “Atominiai įpročiai“ – jeigu ieškote patarimų, kaip pradėti arba nustoti kažką daryti, paskaitykite, tikrai rasite gerų paprastai ir lengvai naudojamų įžvalgų ir praktikų.

Šiek tiek liūdna, kad nežinojau anksčiau, ką žinau dabar. Reklama ir pieno gamintojai visada tvirtino, kad piene yra daug kalcio ir pienas yra sveika. Tačiau pagal atliktus tyrimus, pieno vartojimas nėra susijęs su mažesne osteoporozės rizika. Iš kitos pusės, tyrimų, patvirtinančių Eriko teiginius dėl daugiau osteoporozės atvejų šalyse, kuriose daugiau naudojama pieno produktų, taip pat neradau.

Anot tyrimų. daugelis dalykų veikia kaulų sveikatą ir osteoporozę, įskaitant genetiką, fizinį aktyvumą, kūno svorį, rūkymą (įskaitant pasyvų rūkymą), alkoholio vartojimą, hormonų kiekį ir vaistus. Todėl jei bet kuris iš šių rizikos veiksnių yra labiau paplitęs šalyse, kuriose daugiausia vartojama pieno produktų, tada ryšys tarp pieno produktų ir osteoporozės gali būti tik atsitiktinumas.

Na, su metais padariau išvadą, kad visus teiginius verta pasitikrinti ir 100% nepasitikėti “guru“ 🙂 Nes juk gyvenimas mūsų vienas, ir rūpi (ar bent turėtų :)) jis labiausiai mums patiems – tad priimti gaunamą informaciją su doze nepasitikėjimo, manau, yra labai sveika praktika 🙂

Dar įdomu tai, kad tik kažką keičiant, pastebiu, kiek alternatyvų yra aplink, apie kurias neturėjau žalio supratimo. Turbūt natūralu, kai nesidomi, tai ir nežinai… Pvz., makaronų yra iš lęšių, avinžirnių, yra konjako augalo makaronų. Pastarieji man taip ir neprilipo, tas žuvies kvapas fuj fuj. Bet avinžirnių ir raudonųjų lęšių net ir vaikai valgė. Pasakė, kad čia ne “normalūs“ makaronai, bet visai nieko 🙂

Tad – už eksperimentus ir naujoves gyvenime!