Žyma: Apie mitybą

Wildfit: ketvirtoji savaitė

4 vasario, 2023

Taaaaaip…! Kaip sakiau, tai turėjo ateiti – savaitė be grūdų ir pieno produktų. Bus įdomu… Rimtai užjaučiu prancūzus ir italus, nes kaip jie be sūrių ir makaronų? O kaip aš be makaronų su sūriu ant viršaus? Juk taip lengva ir greita paruošti šiuos patiekalus. O kaip picos??? Ledai???

Neturiu bėdų su pienu – bent jau man atrodo, kad virškinu jį puikiai. Nuo vaikystės pamenu vasaras kaime, kai močiutė, pamelžusi karvę, dar šilto pieno duodavo gerti (visai įsivaizduoju pasišlykštėjimą jūsų veide, nes daug kam šiltas pienas – šlykščiausias dalykas pasaulyje). Man buvo skanu.

Bet – sutinku, kad karvės pienas skirtas veršeliui. Tad tikrai tikėtina, kad karvės piene, kaip ir motinos piene, gausu vitaminų ir medžiagų, reikalingų veršeliui augti ir stiprėti, ne žmogui. Taigi, mes galime gauti reikalingų medžiagų iš pieno, tačiau kokia kaina? O kaip reaguotumėte, jeigu pasiūlyčiau atsigerti motinos pieno? Feeee… tai kodėl ramiai geriame kitos motinos savo vaikui skirtą pieną?

Erikas yra parašęs “The Human Diet: Dairy Delusion“ apie pieno įtaką žmogaus sveikatai. Pasmalsaukime, apie ką ten rašo.

Pagal įvairius tyrimus, žmogus pradėjo naudoti gyvūnų pieną prieš 11,000 – 6,500 metų. Pienas ilgai neprigijo dėl žmogaus negebėjimo toleruoti laktozės. Tikima, kad pirmiausia žmogus pradėjo naudoti pieno gaminius, turinčius mažiau laktozės – sviestą, sūrius.

Kai kurie žmonės geriau toleravo laktozę, taigi badmečio metu turėjo didesnę galimybę išgyventi, net jei tai sukeldavo funkcijų sutrikimus ar ligas vėliau. Dalies žmonių organizmas prisitaikė prie laktozės netoleravimo, tačiau pasaulyje, manoma, laktozės netoleruoja apie 75% gyventojų. Įdomu tai, kad tarp baltųjų netoleravimo procentas yra apie 25% (Lietuvos tyrimai irgi sako, kad apie 20 – 30% Lietuvos gyventojų netoleruoja laktozės). O laktozės netoleravimo lygis tarp žydų, afroamerikiečių, Pietų amerikiečių, Azijos amerikiečių – net 75 – 90%!

Per milijonus metų, kiekviena žinduolių rūšis išvystė gebėjimą gaminti tobulą maistą savo palikuonims. Pienas yra specifinis tiek pagal gyvūno rūšį, tiek pagal jo amžių. Pvz., karvėms reikalingas daug daugiau riebalų, proteino, kalcio ir augimo hormonų turintis pienas, nei žmogui.

Taip pat kiekvienos rūšies pienas skiriasi pagal palikuonio amžių. Kai matinau savo vaikus, pamenu, kad pirmas kelias dienas išsiskirdavo priešpienis – labai maistingas ir tirštas, kol pradėdavo gamintis pienas. Pieno sudėtis keitėsi sulig mano kūdikio amžiumi. Tai kodėl su kitais žinduoliais turėtų būti kitaip?

Sunku susigaudyti informacijos jūroje – vieni tyrimai sako, kad pieno produktai gali sukelti daug įvairių ligų, kiti teigia, kad pienas – labai gerai sveikatai. Turbūt kiekvienam rinktis, bet man svarbus ir etinis aspektas – apie jį kitame post’e.
Wildfit: atostogos nuo cukraus tęsiasi

2 vasario, 2023

Supratau, kodėl cukrus vaidina tokį didelį vaidmenį mūsų (norėčiau tikėti, kad ne vien mano :)) gyvenime. Kalta evoliucija… Ir nors kaip lengva būtų ją kaltinti (nu nes evoliucija gi negali apsiginti, ania?), bet šįkart rimtai – sunku atsispirti saldumui, nes gamtoje jis toks retas. Ir jeigu prieš tūkstančius metų rasdavai ką nors saldaus, pradedant uogom, baigiant medum, tai dėl kalorijų galvą kvaršinai mažiausiai – nes rytoj to gėrio nebebus. Bėda, kad šiandien maisto pramonė mums paslaugiai kiša cukrų įvairiomis jo formomis vėl ir vėl, visur ir lengvai prieinamo… O genuose slypinti patirtis neleidžia į tai nereaguoti, kad ir kaip stipriai protas teigtų ką kita… Va tau ir protingos intelektualios būtybės :(. Na, bent kažkiek spaudimo ir epitetų nuo “bevalės, negalinčios dienos be šlamštmaisčio pabūti ir pan.“, kuriais jau dalinausi praeitame bloge, ši informacija nuėmė. Ką gi tu, žmogau, prieš evoliuciją :). Bet kadangi programa dar neįpusėjo, tai tikiu ir tikiuosi, kad kažkokių tips’ų bus ir evoliucijai įveikti :).

Pasak Eriko, vidutinis amerikietis suvalgo apie 70 kg cukraus per metus… Įdomu, kiek Lietuvoj? Paieškau info. Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad vidutinis lietuvis per metus suvartoja 33,9 kg cukraus. Vidutinis amerikietis – 46,1 kg (tai Erikas kaip ir padaugino, bet gal skirtingos statistikos agentūra pateikia skirtingą statistiką :), vokietis – 37,5 kg cukraus. O Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja 9,1 kg per metus… Tai mes, wildfiteriai, gerinsim statistiką, panašu 🙂

Širdies ir kraujagyslių ligos – dažniausia mirties priežastis Lietuvoje, pagrindinė žmonių iki 64-erių metų amžiaus mirties priežastis. Kiek dažna? Anot mūsų dienraščių, kas dvi valandas nuo šių ligų Lietuvoje miršta penki žmonės. Oho. Ir cukrui, pasirodo, tenka didžiulė atsakomybė už tai. Na, gal žinant statistiką, to cukraus mažiau norėsis, nes kažkaip norisi sulaukti, kol vaikai užaugs… gal ir anūkai… ir šiaip gyvenimas smagus.

Iš kitos pusės, įdomu, kad daug žmonių serga antro tipo diabetu. 2021 m. Lietuvoje cukriniu diabetu sirgo 140 tūkst. žmonių, tai yra 1 iš 18-os. Prognozė 2030-iesiems – 1 iš 11. Apie 94 proc. šios ligos atvejų sudaro antro tipo cukrinis diabetas, o viena pagrindinių priežasčių, galinčių sąlygoti šią ligą, yra nutukimas, antsvoris bei judėjimo stoka; ir tai lemia vis jaunesnių žmonių sirgimą.

Erikas siūlo šioje vietoje paskaičiuoti. Ligonių kasų duomenimis, iš PSDF per 2022 metus cukriniu diabetu sergantiems pacientams būtinųjų medicinos pagalbos priemonių buvo finansuota už daugiau kaip 5,13 mln. eurų. Prognozuojama, kad metinės išlaidos vaistams kompensuoti turėtų sudaryti apie 26,2 mln. eurų (2022 lapkričio duomenimis). O kur dar medikamentai, kuriuos sergantieji perka savo lėšomis, nekompensuojami valstybės – 140 tūkst. po, na kad ir 100 EUR – dar 14 mln.? O jei po 200 EUR? O jeigu dar pridėtume, kad diabetas įtakoja regėjimo ir judesių/ koordinacijos prastėjimą, kas didina regos vaistų ir ortopedijos priemonių pardavimus? Apvali sumelė susidaro. Panašu, kad cukrus yra be galo pelninga industrija, tiek žmonėms, kurie mums jį pardavinėja, tiek farmacijos įmonėms, kurios po to pardavinėja vaistus cukraus sukeltoms ligoms gydyti. Ironiška. Vietoj to, kad naudotume prevencines priemones. Apie kurias, tikiuosi, Wildfit išmokys…

Kiek cukraus buvo maiste prieš tūkstančius metų? Minimum. Taip, maži kiekiai randami tiek mėsoje, tiek augaluose, tačiau jų nepalyginsi su mūsų maiste – visame – randamais kiekiais… Kartais mūsų protėviai rasdavo vaisių arba medaus, ir juose buvo daugiau cukraus. Tačiau kiek pastangų reikėjo tam medui pasiekti ir iškrapštyti?

Taigi, maisto pramonė žino apie šį seną potraukį cukrui, ir tuo naudojasi. Kai pagalvoju – tai joooo… Velykų zuikiai ir kiaušiniai, Valentino širdelės, Kalėdiniai pyragai ir saldainių rinkiniai, šokoladas kaip padėka ir sveikinimas ir linkėjimai, gimtadienio tortai – cukrus, kur pažiūri… Gamta mūsų kasą dviguba triguba našta apkraudavo tik per sezono piką, tuo tarpu likusį laiką metuose kasai nebūdavo ką veikti. O mūsų gyvenime kasa dirba nuolat, nes saldumynai visur aplink mus.

Ką gi iš produktų nuimsim kitą savaitę? Įsigilinu į savo jausmus, nes Erikas sako, kad jeigu kažko bijau, tai ryškiai dėl to, kad ten yra kažkoks prisirišimas, emocija. Na, kažkaip įtarimą turiu, kad pieno produktai tikrai eis kažkada atostogų. Logiškai ir batonas neturėtų ilgam užsilikti. Pažiūrim, kiek mano spėjimas pasitvirtins.
Wildfit: vien tik cukrus valdo mus

27 sausio, 2023

Taigi, savaitė be cukraus… einasi lengviau nei galvojau 😀 Gal dėl to, kad cukrų jau seniau pakeičiau į ksilitolį su eritritoliu, ir šiaip nebaisiai daug jo naudojau. Bet kadangi kalba ne vien apie gryną cukrų, bet ir visur esantį, tai – su šokoladu kur kas sunkiau. Pienišką jau kurį laiką keičiu juodu, su daug kakavos, betgi ir ten – cukrus, tai niu-niu-niu šią savaitę. Tenka suktis vaisių sąskaita 🙂

Šią savaitę pasirodo trečiasis veikėjas – ne tik mano jau pažįstami maisto angelas ir demonas, bet dar ir cukraus monstras. O jis, turiu pastebėti, alkanas padaras – įkalbinėjimų “tik kąsnelį, vieną šokolado gabaliuką“, “tu tikrai gali suvalgyti šiek tiek sausainių, taigi tris dienas gerai varai visai be cukraus“ galvoje pasigirsta nuolat. Blemba, neužteko maisto velnio, tai dar ir cukraus monstras jam padeda :(. Gerai, kad diskusijų iš šono nesigirdi, turbūt labai crazy ta vidinė diskusija skambėtų. Bet kai pradedi fiksuoti – o pagal programą reikia savo patirtis dokumentuoti, tai kaip ant delno visi vidiniai monologai, pasiteisinimai, išsisukinėjimai ir panašūs reikalai… Kiek mes save apgaudinėjame – ir kas iš to torto gabalėlio? Po gabalėlio – kitas gabalėlis, po čipsiuko – kitas čipsiukas, ir žiūri – pakuotė tuščia. O tada – savęs keikimas, “kaip taip be valios visai“, “negi nesugebi atsilaikyti“, “stora karvė, tokia ir liksi“, ir viltis – žinom, kieno motina “aj, nu nieko čia tokio – ryt nauja diena“, “Erikas leido“… Beje, su tuo “Erikas leido“ tai įdomus psichologinis niuansas – kaip lengva pasiteisinti visai nepažįstamo žmogaus leidimu, nors realiai suprantu, kad tas maistas, kurį valgau, visai ne į sveikatą. Suprast suprantu, o vis tiek valgau. Nes “leido“.

Eilinį kartą įsitikinu, kiek daug mūsų elgesį įtakoja psichologija. Ypač gerai matosi, kai pradedi aktyviai stebėti save – o juk dažniausiai tam nėra laiko… Turbūt tuo ši programa ir žavi – ne tik žinias suteikia, bet ir reikalauja skirti laiko, žiūrint video, diskutuojant tiek FB grupėj, tiek penktadienio susitikime, dokumentuojant savo įžvalgas – tiek apie vidinius dialogus, tiek apie pojūčius ir norus – prieš valgant, valgio metu, valanda pavalgius… Ir kai stebi, pasirodo, kad torto atrodo norisi dėl būsimo puikaus jo skonio, o realiai labai nedaug jų būna tikrai tokie nuostabūs, kaip atrodė iš pradžių. Ir po pirmo kąsnio jau nebesinori daugiau – betgi vis tiek valgau, nes “negražu palikti“, “nusipirkau – pinigai į balą“… kiek daug vidinių įsitikinimų ar paveldo iš vaikystės, tėvų balsų, nepastebite? Nes pastebėti sunku, kol neturi tos akimirkos sustoti ir įsiklausyti… į save. Ir kartais pagalvoju, kad žmoguje – manyje, gal ir pas kitus – yra kažkoks destrukcinis mechanizmas, kuris verčia kimšti, nors nebesinori, kol nepasidaro bloga, nekęsti savęs ir vėl daryti tą patį. Jums taip nebūna?

Taigi, mėnuo su Wildfit – laukiu penktadienio. Nes penktadienį praneša naujienas, kas bus kitą savaitę. Ir turiu dvi dienas buferį – šeštadienį ir sekmadienį, per kuriuos galiu nuspręsti, ar pokyčius įgyvendinti iš karto, ar nuo pirmadienio. Pas mane kol kas dažniausiai – nuo pirmadienio. Nes dar galiu pora dienų pasimėgaut tuo, nuo ko nereik “paatostogauti“. Gal kitą savaitę kažkas pasikeis. O kol kas – laukiu penktadienio.
Wildfit: trečioji savaitė

25 sausio, 2023
Tai ką, dviejų savaičių trial’as pasibaigė, bet taip įdomu, ką girdžiu, kad nutariau tęsti. Taip ir pagauna ant kabliuko 🙂

Cukrus… tie balti priklausomybę keliantys kristalai… Neįtikėtina, kai pamačiau, kiek cukraus pavadinimų gali būti – bet pradėjus skaityti etiketes, tai tampa akivaizdu. Užmeskime akį, visų čia nevardinsiu, bet pagrindiniai, kurie man užkliuvo, nes prie kai kurių pavadinimų kažkaip niekad nesusimąsčiau, kad ir čia gali būti cukrus:
- Miežių salyklas, ir salyklo sirupas
- Agavų sirupas
- Runkelių cukrus
- Rudasis cukrus
- Cukranendrių cukrus
- Kokoso ir kokoso žiedų cukrus
- Kukurūzų sirupas
- Datulių cukrus
- Demerera cukrus
- Dekstrinas
- Dekstrozė
- D-ribozė
- Fruktozė
- Vaisių sultys ir jų koncentratas
- Gliukozė
- Laktozė
- Maltodekstrinas
- Klevų sirupas
Netgi ksantano derva, ir ta, pasirodo gaunama iš cukraus…

Taigi, duotuoju momentu tapo gana sudėtinga rasti maisto produktų, kuriuose nebūtų pridėtinio cukraus – nebūčiau patikėjus, jeigu netektų pačiai tas etiketes skaityti: serano ir kiti panašūs mėgstami kumpeliai – su cukrum (ačiū dievui, radau vieną kitą ir tiesiog su druska); silkė – nepatikėsit, visa, kuri indeliuose, mūsų maximoj buvo su cukrum! Nekalbant apie salotų ir kitokius padažus, konservuotas daržoves, dešras ir dešreles (neradau parduotuvėje nei vienos rūšies be cukraus :(), jogurtus ir pan… Neįtikėtina! Tai ką valgyt?? Štai kur savaitės klausimas.

Na, gerai, nėra taip blogai – lieka kiaušiniai, namuose gaminamos salotos, kai žinau, ką dedu į tą padažą, mėsa, daržovės ir pan. Bet jei atvirai, tai cukraus kiekis produktuose mane šokiravo. Nenuostabu, kad tunku net ir bandydama valgyti nedaug ir vengdama saldumynų – kas iš to, jei net valgant dešrą to cukraus gaunu… Kažkaip baisoka. BET – dabar jau žinau, tai pradedu atsirinkinėti produktus. Taip… po truputį ateina supratimas, jog bus nelengva valgyti ne namuose. Ką aš žinau, kas ten ką deda į man patiekiamą maistą?

Kad dar labiau komplikuotų reikalus, Erikas neleido cukraus keisti jo pakaitalais – taigi, jeigu iki šios nenaudojau saldiklių, tai ir dabar jų negalima įvesti. Lieka medus, eritritolis ir ksilitolis, kuriuos naudojau ir prieš tai (nors Wildfit nerekomenduja, bet kol kas neliepia atsisakyti, jeigu naudojau anksčiau)… Manau, kad iš esmės tai irgi yra cukrūs, tad bandysiu kažkaip neužsižaisti su kiekiais.

Beje, apie eritritolį – jis išgaunamas, bakterijoms Moniliella pollinis virškinant gliukozę. Taigi, kaip išsireiškė mūsų couch’erė Ariel, tai tiesiog bakterijų sh… Šiek tiek apetitas apmažėjo 😀 Aišku, eritritolio natūraliai randama melionuose, šparaguose, vynuogėse, tai 0-kalorijų turintis saldiklis, kuris neįtakoja cukraus kraujyje lygio pasikeitimų, tai ką aš žinau, gal ir tas sh kartais vertingas :). Va ko jau ko, o stevijos tai niekaip neprisijaukinau – teko išmesti tiek skystą, tiek milteliais nusipirktą. Ir šokoladų su stevija pakęst negaliu. Neprilipo.

Svoris? Kol kas nieko naujo. Bet Erikas taip ir sakė, nes didinam ryte suvalgomų vaisių kiekį, o ten, kaip žinia, cukraus irgi nemažai. Na, bet tikiu ir pasitikiu, varom toliau.
Wildfit: antroji savaitė

21 sausio, 2023
Taigi, antra savaitė į pabaigą. Kaip atrodo mano diena?

Ji prasideda vaisiais ir uogomis, kurių galiu valgyti, kiek noriu. Po gero pusvalandžio ateina eilė žaliam kokteiliui, pavadintam Alkagizer Mild. Manau, kad daugeliui tai būtų naujovė ir kiek skaitau dalyvių atsiliepimų (taip, esame bendruomenė ir FB turime palaikymo grupę, kurioje galime dalintis nuotaikom, užduoti klausimus treneriams), ne visiems jis tinka ir patinka. Man tai nėra nauja, nes anksčiau, beskaitydama daktaro Gundry knygą “Mitybos paradoksai“, panašų kokteilį pora mėnesių gerdavau. Tik prie saliero tuomet taip ir nepripratau. Bet smagu, kad Wildfit neverčia daryti nieko, kas nepatiktų – didžiulis skirtumas nuo įvairių ankstesnių dietų ir programų. Nepatinka salieras – nedėk; žiūrėk, kaip organizmas priima ingredientus – jei ko nepriima, keisk kitais.

Alkagizer Mild šalia daržovių dedami vaisiai, tas skonį šiek tiek sušvelnina ir pagerina. Savo kokteilį plaku iš špinatų, įvairių salotų, avokado, pusės obuolio, uogų, kai turiu ir puodelio vandens. Kartais įmetu banano. Kartais paeksperimentuoju su kale kopūstu – va to tai negaliu daug dėti, nes jaučiuosi kaip karvė atrajodama žolę, labai jau daug skaidulų :). Mačiau, kad yra kale miltelių, gal reiks pereiti prie jų. Salieras vis dar not my favorite. Bet gal pabandysiu. Vėliau 🙂

Atskirai turbūt reikėtų paminėti kiekius – Wildfit pateikiami daržovių kiekiai į Alkagizerį man atrodo nerealūs. Aišku, ir sakoma, kad jį reiktų gerti bene visą dieną. Aš, kadangi mėgstu viską koreguoti pagal save, pasidarau apie 500 ml, kad galėčiau normaliai per pusryčius išgerti ir tikrai nesiruošiu visą dieną gurkšnoti to žalio skysčio. Pažiūrėkim, kas gausis.

Beje, kas labai palengvino užduotį – tiesiog įpilti daugiau vandens, kad kokteilis gautųsi skystesnis. Tad jeigu ir jums sudėtinga gerti tirštą masę, gal padės šis mažas triukas.

Pastebėjau, kad po kokteilio nelabai besinori ką valgyti ir dažnai lengvai sulaukiu pietų. Bet Erikas sakė nekeisti rutinos ir valgyt viską, kaip anksčiau. Ot šmikis – labai sunku prievartauti save valgyt, kai nesinori. Bet, ėj, geras, ar ne – dieta, kuri apverčia viską aukštyn kojom. Vietoj to, kad kažką draustų, neleidžia nevalgyti 🙂 Tikrai pirma tokia mano gyvenime… Smalsu, kas toliau.

Kiti dalykai, tampantys rutina:
- kvėpavimas 5-5-5: įkvepiu skaičiuodama iki penkių, sulaikau iki penkių, iškvepiu, skaičiuodama iki penkių. Darau vaikščiodama, prisiminus – ir darbe. Būna, kad pamirštu 🙂
- vanduo: 6 – 8 stiklinės per dieną. Mano skaičiavimu, 1,5 – 2 l… sudėtinga, bet dirbu ties tuo klausimu. Ir vis dar lakstau į tualetą. Tas nervina, bet Erikas žadėjo, kad išsivalius ir susitvarkius organizmui, vizitai dėl vandens retės. Pagyvensim, pamatysim.
- vidinis dialogas: kokios mintys kyla, užsigeidus kokio nors maisto (dažniausiai tos mintys kyla – aišku – užsimanius ko nors a la ledai, bulvytės, pica, čipsai ir pan. 🙂 Įdomu save stebėti, nelabai į tai kreipdavau dėmesio. A la, “na, tik kelis čipsus“, po to, aišku, dar keli ir dar keli :D; “buvo sunki savaitė, tikrai nusipelniau išgerti to putojančio vyno“, “puikus rezultatas, kaip švenčiam, alaus?“, “užkniso visi, davai desertą“, “savaitgalis – picų?“. Toliau stebiu, kaip jaučiuosi su pirmu kąsniu, antru; kaip jaučiuosi baigusi valgyti ir praėjus valandai po valgymo. Šita dalis man sunki, nes kai jau pradedu valgyti, tai nieko negalvoju, o ypač po valandos pabaigus, jau būnu ir pamiršus :). Na, bet mankštinam tą stebėjimo raumenį, mankštinam. Ką pastebėjau, tai kad tikrai atsiranda nusivylimas savimi, nesusilaikius ir vėl “prisiėdus“, po to seka savęs paplakimas, kokia aš bevalė ir kaip nesugebu susivaldyti; na, o toliau – pažadas, kad jau kitą kartą tai… O kitą kartą būna viskas iš pradžių 😦 Užburtas ratas. Arba reikia labai LABAI daug pastangų, kad save sustabdyčiau. O dienos ir ypač savaitės pabaigoj, deja, užsispyrimo ir atsparumo būna likę ne kažin ką, čia tik ryte sau optimistiškai galiu pažadėti, kad šiandien bus viskas kitaip. Iki vakaro 🙂
Trečioji savaitė – apie rafinuoto arba perdirbto cukraus atsisakymą. Ar žinojot, kad cukrus turi dešimtis paslėptų vardų?? Apie tai – kitame post’e.
6 alkio rūšys

20 sausio, 2023

Ką, galvojot, tiesiog noriu valgyt ir tiek, kokios dar rūšys? Aš irgi taip galvojau… Pasirodo, yra daugiau nei viena alkio rūšis.

Pirmasis, tai tas – tikrasis – alkis. Vadinamasis MAISTO alkis, kai natūraliai siekiama patenkinti savo išgyvenimo poreikius, o kūnui trūksta tam tikrų medžiagų ir jis siekia jų gauti. Linksmoji dalis yra ta, kad nekvėpavę mes tegalime išbūti kelias minutes, be vandens – kelias dienas; o be maisto mes galime išbūti savaites… Man kyla klausimas, kokio velnio tuomet mes bent tris kartus per dieną sėdame už stalo, o kartais dar ir į tarpus nevengiame kokio užkanduko prigriebti? Ieškau atsakymo kitose alkio rūšyse:

Antroji alkio rūšis – TROŠKULYS. Taip, apie jį jau rašiau post’e “Vandens galia“.

Trečiasis – ĮVAIROVĖS alkis. Man patiko Eriko Edmeades mintis, jog šiais visuotinio gerbbūvio laikais žmonės yra pertekę maisto, tačiau mūsų kūnas vis tiek badauja. Badauja, nes negauna tinkamo maisto, iš kurio galėtų pasisavinti reikalingų naudingų medžiagų, o tas, kurį į jį brukame, dažniau priverčia susirgti, nei suteikia vertės. Vaisiai ir daržovės nekovoja su ligomis; tačiau jų trūkstant, mes tampame neatsparūs ligoms ir susergame.

Ketvirtoji alkio rūšis – EMOCINIS alkis. Taaaip, su šitu, spėju, turbūt bus daugiausiai reikalų. Nes jeigu galime be maisto išbūti savaitėmis, tai iš kur tas nuolatinis noras užkąsti? Apie emocinį alkį rašiau čia.

Penktasis alkis – MAŽAS CUKRAUS KIEKIS KRAUJYJE. Cukraus kiekio svyravimas gali versti mus valgyti, net kai ką tik pavalgėme. Aiškus kaltininkas, kodėl po burgerio su bulvytėmis ar sušių apsisukusi vėl galiu sukirsti antrą porciją… Manau, kad ši alkio rūšis galėtų būti kalta ir dėl “trečios valandos sindromo“, kaip jį pavadinau – galiu atspėti, kad trečia valanda, nežiūrėjus į laikrodį – traukia pasidaryti puodelį kavos, nes be jo darbingumas – nulinis…

TUŠČIO PILVO alkis yra paskutinioji, šeštoji alkio rūšis. Hm, buvau įsitikinusi, kad kai pilvas gurgia, tai jau tikrai laikas užkąsti. O pasirodo, kad gurgiantis pilvas nėra žvelgiančio į akis bado sinonimas – nors pilve galiu jausti tuštumą, tai tiesiog jausmas, tikrai nereiškiantis, kad dabar reiktų jį prikimšti.

Bandau permąstyti, kurios alkio rūšys man aktualiausios. Na, kaip sakiau, emocinis – garantuotai. Žemo cukraus? Troškulio? Gal ir įvairovės? Antrą savaitę maukiu po bent jau puslitrį vandens ir tikiuosi iš programos visa ko geriausio, tai išsiaiškinsiu vėliau 🙂
Emocinis valgymas

18 sausio, 2023

Kokios mintys ir jausmai aplanko mane, kai valgau tam tikrą maistą, kokios emocijos? Pasirodo, taip dažnai mums reikia emocijos, kurią suteikia maistas, nes maisto mums reikia nedaug. Ir nebūtinai skonis mums patinka iš viso. Pavyzdžių? Kava, vynas, alus, dažnai ir tortas, kuris, tikėjomės, bus nuostabus, o skonis nuvilia…

Dievaži, kaip dabar pamenu, koks fuuuuuj buvo pirmo alaus skonis – skiesdavom, studentėmis būdamos, spraitu, kad įmanoma būtų praryti. Bet kadangi kitų gėrimų studentų vakarėliuose nelabai buvo, tai teko “kęsti“ 🙂 Ir taip, žingsnis po žingsnio – ar reiktų sakyti, bokalas po bokalo, kažkuriuo metu alus tapo visai neblogu gėrimu. Kai netgi gali rinktis, ko norėtųsi – tamsaus, kvietinio, ipos, etc.

Ir ar tikrai adekvatus žmogus ryžtųsi paragauti prarūgusių vynuogių bei šiuo procesu mėgautis? Ogi prašau – vyno industrija, kurios profai netgi skiria iš esmės rūgtelėjusio gėrimo viršutines ir apatines natas ar ką ten, generuoja milijonines apyvartas. Nesupraskite manęs klaidingai, šiek tiek ironizuoju, nes ir pati nespjaunu į vyną, na bet iš esmės – juk taip? Ko tik žmogus neprisigalvoja…

Kava… kam gali patikti pirmas karčios tamsios substancijos gurkšnis – kas galėtų jos natūraliai norėti? Netikit – duokit kavos paragaut vaikui ir stebėkite jo reakciją 🙂 Todėl prisigalvojam pridėti ten cukraus, užpilti pienu ar grietinėle – o kaip dėl išplaktos pieno putos – kad tik tas gėrimas lengviau slįstų gerkle. Susimąstau – jeigu kava man iš esmės net nepatinka, kaip nutiko, kad aš ją pradėjau gerti? Sėdu laiko mašinon ir suku vairą atgalios. 1. Trys šaukšteliai cukraus – dabar net neįsivaizduoju, kaip taip buvo galima 🙂 Vėliau porcija mažėjo iki 2.5, 2, 1.5, 1, 0.5 šaukštelio, kol supratau, kad formaliai beriu pora kruopelių iš įpročio, tad nebedėdavau iš viso. 2. Pienas – nugesina kavos kartumą, o late ar capuchino kavos skonio išvis nelabai jaučiasi, tai skanu, kaip desertas. 3. Naktinis darbas, rašant magistrą, o dienomis dirbant – ir aišku, savaitgaliais linksminantis 🙂 4. Rytas namuose – mama susimala kavos pupelių ir pasidaro kavos puodelį, nuo kurio pakvimpa viskas aplink… Ramybės ir santarvės valandėlė. Štai jums ir emocinė detalė, privedusi mane prie rudo skysčio vartojimo…

O kaip cigaretės?? Norit pasakyti, pirmą dūmą užtraukėt su didžiausiu malonumu? Neskieskit 🙂 Kartu, gerklę graužia, pykina, galva svaigsta – tikrai, “didžiulis“ malonumas. Ir aš apie “normalias tradicines“ cigaretes, ne elektronines. Nes, pvz., kaljanas – tikrai kitas reikalas. Tik nešiotis ir traukti jį kelis kartus per dieną būtų sudėtingas reikalas…

Ledai? Tarybiniais metais visas kvartalas be telefonų sužinodavo, kad į kioskelį atvežė šerbetinių “geltonų“ ledų – ir lėkdavom vaikai stovėti begalinėje eilėje, kad tik tų ledų liktų. Galvoju, kad iš viso mums, to nuolatinio deficito, trūkumo, “kad tik nepasibaigtų“ kartai persivalgymas garantuotas, nes “suvalgyk viską, kas lėkštėj įdėta“, “Afrikoj vaikai badauja, o tu…“ ir t.t. Girdėta? Nepykit ant savo tėvų, jei jie jus taip auklėjo, nes – kaip ir dauguma – rūpinosi, kad būtumėte pavalgę ir jums nieko netrūktų…

O kur dar vasara Amerikoj, kur šaldytuvai lūžo nuo niekad nematytų dėžučių, 2 už vieno kainą, o skonių įvairovė… Tas laisvės jausmas…

Beje, tęsiant apie ledus. Kodėl žmonės, nusipirkę ledų, dažnai eina kur nors prisėsti jų suvalgyti? Gal todėl, kad tėvai vaikystėje juos “apdovanodavo“ ledais, kad ramiai pasėdėtų! Ilgainiui susiformavo įprotis, o šiandien tie žmonės net nepastebi, kad kartoja vaikystės modelį…

O jums būna taip, kad labai patinka pirmas kąsnis, o kuo toliau, tuo mažiau – na, bet reik suvalgyti, nes (… įrašykite savo priežastį – nuo daug kainavo, iki, aha, Afrikoj vaikai…). Man tikrai yra ne kartą buvę, kad pirmas kąsnis – yummy, antras neblogai, trečio gal nelabai noriu, bet gi reikia suvalgyti, kaip čia paliksi 🙂 .

Arba labai norisi matomo pyrago, torto, sausainio (o kartais nematomo, bet įsivaizduojamo galvoje, esančio šaldytuve, pvz.), įsidedu į burną ir suprantu, kad visai ne to norėjau arba iš viso aš jo nenoriu. Ne, bet reik dabar suvalgyti, nepaliksi gi 🙂

Pradedu kratyti galvoje prisiminimus apie mėgiamą maistą. Hm, galiu sušlemšti keptuvę keptų bulvių (taip, “fritkės“ ir čipsai iš tos pačios operos) – prieš akis stovi tėvas, kurio vienas iš firminių patiekalų buvo keptos bulvės. Tais retais kartais, kai būdavo namuose, ir dar retesniais – kai kažką pagamindavo… Blynai ir spurgos (suvalkietiškos “auselės“ 🙂 – močiutė kaime, gamta… Taurė vyno – pasisėdėjimas su draugais… Tortas – šventė ir gera nuotaika… Kaip atsitiko, kad maistas tapo taip susietas su akimirka, kai iš esmės akimirką galima švęsti ir be jo?? Įdomu…
“Dieta“, kuri leidžia viską

15 sausio, 2023

Ši pirmoji savaitė su Wildfit mane žavi… Girdėjote apie dietą, kuri jums leistų valgyti viską, ką norit? Rimtai, viską! Į sveikatą! ( na, į sveikatą tai ten mažoji dalis, aišku :)) Maloniai prašoma jokių būdu nelikti alkanai – na, ir gal šiek tiek nauja, nors apie tuos du litrus vandens triūbija, kas netingi – gerti daug vandens. Daug – tai 6 – 8 stiklines per dieną. Kaip nors išgyvensiu…

Pasidedu po ranką butelį (vandens:), kad matyčiau progresą, ir gyvenu savo gyvenimą.

Aj, dar toks keistas prašymas – kemšant, ką nori, stebėti savo mintis – kodėl valgau, nors žinau, kad gal nereiktų, ar esu soti, ar kažko norisi specifinio, kad valgau, ką valgau – žodžiu, daugiau savianalizės, kas liečia valgymą. Čia scenoje pasirodo maisto velniūkštis ir maisto angelas. Kokius triukus mano velniūzas naudoja, norėdamas įkalbėti valgyti (arba nevalgyti) tam tikrą maistą? Kokios mano taisyklės, susijusios su maistu?

Hm, pagalvokime… “Apdovanojimai“ – taip, tikrai. Pvz., penktadienis, praėjo savaitė, laikas atsipūsti – ir apsidovanoti bokalu alaus, taure vyno, čipsų pakeliu arba pienišku šokoladu. Arba viskuo iš karto, nes nu sunki savaitė buvo 🙂 ir dažniausiai apdovanojimai neapsiriboja penktadieniu, bet prasitęsia į šeštadienį ir sekmadienį… Įdomus tas “apdovanojimas“, kai geriau pagalvoji… Kinas = popkornas ir cola. Velykos = šokoladiniai kiaušiniai (kada gi jie patapo šventės simboliu???). Gimtadienis = tortas. Ir šampanas. Susimąstau. Ar tikrai aš sprendžiu, kada ir kaip save apdovanoti? Ausyse pradeda skambėti reklamos “tavo ramybės valandėlė – atsipūsk“ (su kinder bueno, aišku); “suviliok jį“ (su dione ledais, aišku); “ačiū, mamyte, geros dienos, mamyte“ (aha, su nutella)… ir taip toliau…

Šią savaitę galiu nestabdyti savęs, nes “Erikas leido“. Tai reiškia, kad jeigu tas vidinis balselis kuždėtų, kad reiktų stabdyti kimšti tą dėžę ledų, ramiai galiu kimšti toliau, nes “Erikas leido“. Įtariu, nesitęs ilgai, bet kol kas linksminuosi. Bėda, kad kuo daugiau leidžia, tuo mažiau norisi. Jums taip būna? Na, gal praeis 😀

Taigi, maukiu vandenį… Į tuliką varo beprotiškai, bet mintis, kad organizmas valosi, ir taip šalina toksinus bei vandens perteklių. Išgyvensiu.

Dar įdomi mintis apie dietas – paprastai dietos reiškia maisto ribojimą. Ribojant maistą, organizmas pradeda naudoti vidinius resursus, dėl ko svoris – kaip netikėta – krenta. Bet kad nutinka, dietai pasibaigus – boom, mes vėl sename kelyje, kemšame, savęs nekęsdamos, dažnai dvigubai. Nes skrandis tai tamposi, o mūsų valia – nelabai… Tad riboti save galiu tik tam tikrą laiką. Ar ši programa kitokia? Pamatysime. Kol kas pagrindinė taisyklė – nebūti alkanai. Man tinka.
Intro į Wildfit ir mano mitybos klajones

12 sausio, 2023

Ši istorija prasidėjo nuo Jose de Silva knygos apie Mind Control – Proto Kontrolę, o gal ir dar seniau, kai perdegusi darbe pradėjau ieškoti, kas nedžiugina ir kas džiugintų labiau. Žinai, kai atrodo viskas gal ir OK, bet vat nedžiugina kaip to Paršelio ir tiek… Bet apie tai kituose postuose apie Fenikso kelionę iš pelenų į atgimimimą.

Taigi, pagal geriausias proto kontrolės praktikas siunčiu pirmą užklausimą Visatai – na, galvoju, nuo ko pradėti? Ir čia pat atsakau sau – tai aišku nuo ko, nuo aktualiausio dalyko visais laikais – svorio :). Turbūt dažna moteris NUOLAT arba laikas nuo laiko būna nepatenkinta skaičiais, kuriuos rodo svarstyklės…

Dėstau Visatai savo pageidavimus – kaip būt sveikai, numest kokia 10 kg, kažkaip atprasti nuo to šlamštmaisčio a la čipsai, kola, valgymo naktimis ir pan… tokie kuklūs mano norai. Juk nedaug prašau, a? Taigi, išsiunčiu Visatai žinutę ir imu laukti atsakymo (ir ne, čia ne apie ezoterikas kažkokias, čia apie smegenų ir aplinkos veikimo principus, bet apie tai gal irgi kitą kartą).

Su Visata ryšys turbūt labai geras, kitą dieną gaunu naujienlaiškį – mano mylimas mokymų appsas siūlo naują programą su Eriku Edmeades, pavadinimu Wildfit. 90 dienų, kaina 700 EUR. Brangoką planą Visata išrinko… Mąstau kelias dienas, čia ne appsas už 6 EUR per mėn. 😦 Iš kitos, pusės, apie 8 EUR per dieną, kaip nors ištversiu. Na, ir 10 dienų pinigų grąžinimo garantija – galvoju, pralėksiu per paskaitas, nes online viskas sudėta, jeigu bus nesąmonė, susigrąžinsiu pinigus, tiek žinių.

Taip prasidėjo mano trijų mėnesių kelionė nežinomais laukinių mūsų protėvių Afrikoje takais… Kviečiu keliauti ir atrasti kartu!