Taigi, savaitė be cukraus… einasi lengviau nei galvojau 😀 Gal dėl to, kad cukrų jau seniau pakeičiau į ksilitolį su eritritoliu, ir šiaip nebaisiai daug jo naudojau. Bet kadangi kalba ne vien apie gryną cukrų, bet ir visur esantį, tai – su šokoladu kur kas sunkiau. Pienišką jau kurį laiką keičiu juodu, su daug kakavos, betgi ir ten – cukrus, tai niu-niu-niu šią savaitę. Tenka suktis vaisių sąskaita 🙂

Šią savaitę pasirodo trečiasis veikėjas – ne tik mano jau pažįstami maisto angelas ir demonas, bet dar ir cukraus monstras. O jis, turiu pastebėti, alkanas padaras – įkalbinėjimų “tik kąsnelį, vieną šokolado gabaliuką“, “tu tikrai gali suvalgyti šiek tiek sausainių, taigi tris dienas gerai varai visai be cukraus“ galvoje pasigirsta nuolat. Blemba, neužteko maisto velnio, tai dar ir cukraus monstras jam padeda :(. Gerai, kad diskusijų iš šono nesigirdi, turbūt labai crazy ta vidinė diskusija skambėtų. Bet kai pradedi fiksuoti – o pagal programą reikia savo patirtis dokumentuoti, tai kaip ant delno visi vidiniai monologai, pasiteisinimai, išsisukinėjimai ir panašūs reikalai… Kiek mes save apgaudinėjame – ir kas iš to torto gabalėlio? Po gabalėlio – kitas gabalėlis, po čipsiuko – kitas čipsiukas, ir žiūri – pakuotė tuščia. O tada – savęs keikimas, “kaip taip be valios visai“, “negi nesugebi atsilaikyti“, “stora karvė, tokia ir liksi“, ir viltis – žinom, kieno motina “aj, nu nieko čia tokio – ryt nauja diena“, “Erikas leido“… Beje, su tuo “Erikas leido“ tai įdomus psichologinis niuansas – kaip lengva pasiteisinti visai nepažįstamo žmogaus leidimu, nors realiai suprantu, kad tas maistas, kurį valgau, visai ne į sveikatą. Suprast suprantu, o vis tiek valgau. Nes “leido“.

Eilinį kartą įsitikinu, kiek daug mūsų elgesį įtakoja psichologija. Ypač gerai matosi, kai pradedi aktyviai stebėti save – o juk dažniausiai tam nėra laiko… Turbūt tuo ši programa ir žavi – ne tik žinias suteikia, bet ir reikalauja skirti laiko, žiūrint video, diskutuojant tiek FB grupėj, tiek penktadienio susitikime, dokumentuojant savo įžvalgas – tiek apie vidinius dialogus, tiek apie pojūčius ir norus – prieš valgant, valgio metu, valanda pavalgius… Ir kai stebi, pasirodo, kad torto atrodo norisi dėl būsimo puikaus jo skonio, o realiai labai nedaug jų būna tikrai tokie nuostabūs, kaip atrodė iš pradžių. Ir po pirmo kąsnio jau nebesinori daugiau – betgi vis tiek valgau, nes “negražu palikti“, “nusipirkau – pinigai į balą“… kiek daug vidinių įsitikinimų ar paveldo iš vaikystės, tėvų balsų, nepastebite? Nes pastebėti sunku, kol neturi tos akimirkos sustoti ir įsiklausyti… į save. Ir kartais pagalvoju, kad žmoguje – manyje, gal ir pas kitus – yra kažkoks destrukcinis mechanizmas, kuris verčia kimšti, nors nebesinori, kol nepasidaro bloga, nekęsti savęs ir vėl daryti tą patį. Jums taip nebūna?

Taigi, mėnuo su Wildfit – laukiu penktadienio. Nes penktadienį praneša naujienas, kas bus kitą savaitę. Ir turiu dvi dienas buferį – šeštadienį ir sekmadienį, per kuriuos galiu nuspręsti, ar pokyčius įgyvendinti iš karto, ar nuo pirmadienio. Pas mane kol kas dažniausiai – nuo pirmadienio. Nes dar galiu pora dienų pasimėgaut tuo, nuo ko nereik “paatostogauti“. Gal kitą savaitę kažkas pasikeis. O kol kas – laukiu penktadienio.