Žyma: #emocinisvalgymas

Wildfit: penktoji savaitė

12 vasario, 2023

Šią savaitę keliaujam į Wildfit “pavasarį“. Tai vieta, kur tenka pradėti įdėti šiek tiek valios pastangų. Kodėl? Todėl, kad dingsta ne tik man įprastas maistas, bet ir vaisiai, bet koks cukrus, lieka mėsa, žuvis ir daržovės.

Taigi, be pieno apsieinu lengviau nei galvojau – yra visokių riešutų alternatyvų. Bet kava su tokiu pienu – ne kažką. Nelabai ir norisi tos kavos, kai be pieno. Šiek tiek jaučiuosi apsnūdusi, kažkaip su žadėta energija man dar sunkiai.

Svarstyklės kol kas nelabai kuo džiugina – pora kilų out, bet paprastai mano svoris ir svyruoja plius minus du kilogramai, nelygu ką savalgau.

Su makaronais sunkiau – vaikai mėgsta, tenka gaminti. Čia prasideda šiokios tokios vidinės dilemos – giržiu visą info, pati bandau maitintis kitaip, bet vaikus toliau maitinu tuo pačiu maistu, kuris, žinau, nėra gerai jų sveikatai? Pieną jie nuo vaikystės kibirais geria 🙂 Dilema, tikrai. Ar mano mityba turėtų įtakoti tai, kuo maitinu juos, jeigu jie nori gyventi po senovei? Gal jie patys susiras savo kelią, kaip aš dabar, tuomet, kai bus pasiruošę tai daryti? O kiek mes, kaip tėvai, įtakojam, kad tas kelias būtų sveikesnis ir lengvesnis?

Padarau išvadą, kad per prievartą tik atimsiu bet kokį norą valgyt sveikiau ir keičiu, kur galiu tam tikras sudėtines dalis – į blynų miltus įdedu migdolų miltų, vietoj karvės pieno pilu augalinio, vietoj karvės pieno sviesto perku augalinį – pasirodo, nelabai nei skonis, nei tekstūra skiriasi.

Manau, kad dažnai užsibrėžiame didžiulius tikslus, didžiulius žingsnius – dabar viską išmesiu, ir pradėsiu gyvenimą iš naujo! O gal verta kaip tik mažais žingsneliais pradėti pokyčius? Pamenu, kai bandžiau grįžti prie sporto – tuo metu buvau perdegusi darbe, nieko nesinorėjo. Atradau jogą internetu ir sau pasakiau – geriau penkios minutės nei nieko. Tingėdavau eiti į lauką, nes turėdavau 15 min. tarp darbų – sakiau sau – geriau penkios minutės, nei nieko! Ir taip, pradėjus keisti mąstymą, po truputį įėjau į rutiną, prabėgdavo ir tas pusvalandis besportuojant. Tik užtruko tai kelis mėnesius, bet niekada nespaudžiau savęs, ir tai labai pasiteisino. Nes grįžo po truputį džiaugsmas – kad kūnas jaučiasi gerai, kad smagu, o ne kad reikia. Labai gera knyga J. Clear “Atominiai įpročiai“ – jeigu ieškote patarimų, kaip pradėti arba nustoti kažką daryti, paskaitykite, tikrai rasite gerų paprastai ir lengvai naudojamų įžvalgų ir praktikų.

Šiek tiek liūdna, kad nežinojau anksčiau, ką žinau dabar. Reklama ir pieno gamintojai visada tvirtino, kad piene yra daug kalcio ir pienas yra sveika. Tačiau pagal atliktus tyrimus, pieno vartojimas nėra susijęs su mažesne osteoporozės rizika. Iš kitos pusės, tyrimų, patvirtinančių Eriko teiginius dėl daugiau osteoporozės atvejų šalyse, kuriose daugiau naudojama pieno produktų, taip pat neradau.

Anot tyrimų. daugelis dalykų veikia kaulų sveikatą ir osteoporozę, įskaitant genetiką, fizinį aktyvumą, kūno svorį, rūkymą (įskaitant pasyvų rūkymą), alkoholio vartojimą, hormonų kiekį ir vaistus. Todėl jei bet kuris iš šių rizikos veiksnių yra labiau paplitęs šalyse, kuriose daugiausia vartojama pieno produktų, tada ryšys tarp pieno produktų ir osteoporozės gali būti tik atsitiktinumas.

Na, su metais padariau išvadą, kad visus teiginius verta pasitikrinti ir 100% nepasitikėti “guru“ 🙂 Nes juk gyvenimas mūsų vienas, ir rūpi (ar bent turėtų :)) jis labiausiai mums patiems – tad priimti gaunamą informaciją su doze nepasitikėjimo, manau, yra labai sveika praktika 🙂

Dar įdomu tai, kad tik kažką keičiant, pastebiu, kiek alternatyvų yra aplink, apie kurias neturėjau žalio supratimo. Turbūt natūralu, kai nesidomi, tai ir nežinai… Pvz., makaronų yra iš lęšių, avinžirnių, yra konjako augalo makaronų. Pastarieji man taip ir neprilipo, tas žuvies kvapas fuj fuj. Bet avinžirnių ir raudonųjų lęšių net ir vaikai valgė. Pasakė, kad čia ne “normalūs“ makaronai, bet visai nieko 🙂

Tad – už eksperimentus ir naujoves gyvenime!
Wildfit: vien tik cukrus valdo mus

27 sausio, 2023

Taigi, savaitė be cukraus… einasi lengviau nei galvojau 😀 Gal dėl to, kad cukrų jau seniau pakeičiau į ksilitolį su eritritoliu, ir šiaip nebaisiai daug jo naudojau. Bet kadangi kalba ne vien apie gryną cukrų, bet ir visur esantį, tai – su šokoladu kur kas sunkiau. Pienišką jau kurį laiką keičiu juodu, su daug kakavos, betgi ir ten – cukrus, tai niu-niu-niu šią savaitę. Tenka suktis vaisių sąskaita 🙂

Šią savaitę pasirodo trečiasis veikėjas – ne tik mano jau pažįstami maisto angelas ir demonas, bet dar ir cukraus monstras. O jis, turiu pastebėti, alkanas padaras – įkalbinėjimų “tik kąsnelį, vieną šokolado gabaliuką“, “tu tikrai gali suvalgyti šiek tiek sausainių, taigi tris dienas gerai varai visai be cukraus“ galvoje pasigirsta nuolat. Blemba, neužteko maisto velnio, tai dar ir cukraus monstras jam padeda :(. Gerai, kad diskusijų iš šono nesigirdi, turbūt labai crazy ta vidinė diskusija skambėtų. Bet kai pradedi fiksuoti – o pagal programą reikia savo patirtis dokumentuoti, tai kaip ant delno visi vidiniai monologai, pasiteisinimai, išsisukinėjimai ir panašūs reikalai… Kiek mes save apgaudinėjame – ir kas iš to torto gabalėlio? Po gabalėlio – kitas gabalėlis, po čipsiuko – kitas čipsiukas, ir žiūri – pakuotė tuščia. O tada – savęs keikimas, “kaip taip be valios visai“, “negi nesugebi atsilaikyti“, “stora karvė, tokia ir liksi“, ir viltis – žinom, kieno motina “aj, nu nieko čia tokio – ryt nauja diena“, “Erikas leido“… Beje, su tuo “Erikas leido“ tai įdomus psichologinis niuansas – kaip lengva pasiteisinti visai nepažįstamo žmogaus leidimu, nors realiai suprantu, kad tas maistas, kurį valgau, visai ne į sveikatą. Suprast suprantu, o vis tiek valgau. Nes “leido“.

Eilinį kartą įsitikinu, kiek daug mūsų elgesį įtakoja psichologija. Ypač gerai matosi, kai pradedi aktyviai stebėti save – o juk dažniausiai tam nėra laiko… Turbūt tuo ši programa ir žavi – ne tik žinias suteikia, bet ir reikalauja skirti laiko, žiūrint video, diskutuojant tiek FB grupėj, tiek penktadienio susitikime, dokumentuojant savo įžvalgas – tiek apie vidinius dialogus, tiek apie pojūčius ir norus – prieš valgant, valgio metu, valanda pavalgius… Ir kai stebi, pasirodo, kad torto atrodo norisi dėl būsimo puikaus jo skonio, o realiai labai nedaug jų būna tikrai tokie nuostabūs, kaip atrodė iš pradžių. Ir po pirmo kąsnio jau nebesinori daugiau – betgi vis tiek valgau, nes “negražu palikti“, “nusipirkau – pinigai į balą“… kiek daug vidinių įsitikinimų ar paveldo iš vaikystės, tėvų balsų, nepastebite? Nes pastebėti sunku, kol neturi tos akimirkos sustoti ir įsiklausyti… į save. Ir kartais pagalvoju, kad žmoguje – manyje, gal ir pas kitus – yra kažkoks destrukcinis mechanizmas, kuris verčia kimšti, nors nebesinori, kol nepasidaro bloga, nekęsti savęs ir vėl daryti tą patį. Jums taip nebūna?

Taigi, mėnuo su Wildfit – laukiu penktadienio. Nes penktadienį praneša naujienas, kas bus kitą savaitę. Ir turiu dvi dienas buferį – šeštadienį ir sekmadienį, per kuriuos galiu nuspręsti, ar pokyčius įgyvendinti iš karto, ar nuo pirmadienio. Pas mane kol kas dažniausiai – nuo pirmadienio. Nes dar galiu pora dienų pasimėgaut tuo, nuo ko nereik “paatostogauti“. Gal kitą savaitę kažkas pasikeis. O kol kas – laukiu penktadienio.
6 alkio rūšys

20 sausio, 2023

Ką, galvojot, tiesiog noriu valgyt ir tiek, kokios dar rūšys? Aš irgi taip galvojau… Pasirodo, yra daugiau nei viena alkio rūšis.

Pirmasis, tai tas – tikrasis – alkis. Vadinamasis MAISTO alkis, kai natūraliai siekiama patenkinti savo išgyvenimo poreikius, o kūnui trūksta tam tikrų medžiagų ir jis siekia jų gauti. Linksmoji dalis yra ta, kad nekvėpavę mes tegalime išbūti kelias minutes, be vandens – kelias dienas; o be maisto mes galime išbūti savaites… Man kyla klausimas, kokio velnio tuomet mes bent tris kartus per dieną sėdame už stalo, o kartais dar ir į tarpus nevengiame kokio užkanduko prigriebti? Ieškau atsakymo kitose alkio rūšyse:

Antroji alkio rūšis – TROŠKULYS. Taip, apie jį jau rašiau post’e “Vandens galia“.

Trečiasis – ĮVAIROVĖS alkis. Man patiko Eriko Edmeades mintis, jog šiais visuotinio gerbbūvio laikais žmonės yra pertekę maisto, tačiau mūsų kūnas vis tiek badauja. Badauja, nes negauna tinkamo maisto, iš kurio galėtų pasisavinti reikalingų naudingų medžiagų, o tas, kurį į jį brukame, dažniau priverčia susirgti, nei suteikia vertės. Vaisiai ir daržovės nekovoja su ligomis; tačiau jų trūkstant, mes tampame neatsparūs ligoms ir susergame.

Ketvirtoji alkio rūšis – EMOCINIS alkis. Taaaip, su šitu, spėju, turbūt bus daugiausiai reikalų. Nes jeigu galime be maisto išbūti savaitėmis, tai iš kur tas nuolatinis noras užkąsti? Apie emocinį alkį rašiau čia.

Penktasis alkis – MAŽAS CUKRAUS KIEKIS KRAUJYJE. Cukraus kiekio svyravimas gali versti mus valgyti, net kai ką tik pavalgėme. Aiškus kaltininkas, kodėl po burgerio su bulvytėmis ar sušių apsisukusi vėl galiu sukirsti antrą porciją… Manau, kad ši alkio rūšis galėtų būti kalta ir dėl “trečios valandos sindromo“, kaip jį pavadinau – galiu atspėti, kad trečia valanda, nežiūrėjus į laikrodį – traukia pasidaryti puodelį kavos, nes be jo darbingumas – nulinis…

TUŠČIO PILVO alkis yra paskutinioji, šeštoji alkio rūšis. Hm, buvau įsitikinusi, kad kai pilvas gurgia, tai jau tikrai laikas užkąsti. O pasirodo, kad gurgiantis pilvas nėra žvelgiančio į akis bado sinonimas – nors pilve galiu jausti tuštumą, tai tiesiog jausmas, tikrai nereiškiantis, kad dabar reiktų jį prikimšti.

Bandau permąstyti, kurios alkio rūšys man aktualiausios. Na, kaip sakiau, emocinis – garantuotai. Žemo cukraus? Troškulio? Gal ir įvairovės? Antrą savaitę maukiu po bent jau puslitrį vandens ir tikiuosi iš programos visa ko geriausio, tai išsiaiškinsiu vėliau 🙂
Emocinis valgymas

18 sausio, 2023

Kokios mintys ir jausmai aplanko mane, kai valgau tam tikrą maistą, kokios emocijos? Pasirodo, taip dažnai mums reikia emocijos, kurią suteikia maistas, nes maisto mums reikia nedaug. Ir nebūtinai skonis mums patinka iš viso. Pavyzdžių? Kava, vynas, alus, dažnai ir tortas, kuris, tikėjomės, bus nuostabus, o skonis nuvilia…

Dievaži, kaip dabar pamenu, koks fuuuuuj buvo pirmo alaus skonis – skiesdavom, studentėmis būdamos, spraitu, kad įmanoma būtų praryti. Bet kadangi kitų gėrimų studentų vakarėliuose nelabai buvo, tai teko “kęsti“ 🙂 Ir taip, žingsnis po žingsnio – ar reiktų sakyti, bokalas po bokalo, kažkuriuo metu alus tapo visai neblogu gėrimu. Kai netgi gali rinktis, ko norėtųsi – tamsaus, kvietinio, ipos, etc.

Ir ar tikrai adekvatus žmogus ryžtųsi paragauti prarūgusių vynuogių bei šiuo procesu mėgautis? Ogi prašau – vyno industrija, kurios profai netgi skiria iš esmės rūgtelėjusio gėrimo viršutines ir apatines natas ar ką ten, generuoja milijonines apyvartas. Nesupraskite manęs klaidingai, šiek tiek ironizuoju, nes ir pati nespjaunu į vyną, na bet iš esmės – juk taip? Ko tik žmogus neprisigalvoja…

Kava… kam gali patikti pirmas karčios tamsios substancijos gurkšnis – kas galėtų jos natūraliai norėti? Netikit – duokit kavos paragaut vaikui ir stebėkite jo reakciją 🙂 Todėl prisigalvojam pridėti ten cukraus, užpilti pienu ar grietinėle – o kaip dėl išplaktos pieno putos – kad tik tas gėrimas lengviau slįstų gerkle. Susimąstau – jeigu kava man iš esmės net nepatinka, kaip nutiko, kad aš ją pradėjau gerti? Sėdu laiko mašinon ir suku vairą atgalios. 1. Trys šaukšteliai cukraus – dabar net neįsivaizduoju, kaip taip buvo galima 🙂 Vėliau porcija mažėjo iki 2.5, 2, 1.5, 1, 0.5 šaukštelio, kol supratau, kad formaliai beriu pora kruopelių iš įpročio, tad nebedėdavau iš viso. 2. Pienas – nugesina kavos kartumą, o late ar capuchino kavos skonio išvis nelabai jaučiasi, tai skanu, kaip desertas. 3. Naktinis darbas, rašant magistrą, o dienomis dirbant – ir aišku, savaitgaliais linksminantis 🙂 4. Rytas namuose – mama susimala kavos pupelių ir pasidaro kavos puodelį, nuo kurio pakvimpa viskas aplink… Ramybės ir santarvės valandėlė. Štai jums ir emocinė detalė, privedusi mane prie rudo skysčio vartojimo…

O kaip cigaretės?? Norit pasakyti, pirmą dūmą užtraukėt su didžiausiu malonumu? Neskieskit 🙂 Kartu, gerklę graužia, pykina, galva svaigsta – tikrai, “didžiulis“ malonumas. Ir aš apie “normalias tradicines“ cigaretes, ne elektronines. Nes, pvz., kaljanas – tikrai kitas reikalas. Tik nešiotis ir traukti jį kelis kartus per dieną būtų sudėtingas reikalas…

Ledai? Tarybiniais metais visas kvartalas be telefonų sužinodavo, kad į kioskelį atvežė šerbetinių “geltonų“ ledų – ir lėkdavom vaikai stovėti begalinėje eilėje, kad tik tų ledų liktų. Galvoju, kad iš viso mums, to nuolatinio deficito, trūkumo, “kad tik nepasibaigtų“ kartai persivalgymas garantuotas, nes “suvalgyk viską, kas lėkštėj įdėta“, “Afrikoj vaikai badauja, o tu…“ ir t.t. Girdėta? Nepykit ant savo tėvų, jei jie jus taip auklėjo, nes – kaip ir dauguma – rūpinosi, kad būtumėte pavalgę ir jums nieko netrūktų…

O kur dar vasara Amerikoj, kur šaldytuvai lūžo nuo niekad nematytų dėžučių, 2 už vieno kainą, o skonių įvairovė… Tas laisvės jausmas…

Beje, tęsiant apie ledus. Kodėl žmonės, nusipirkę ledų, dažnai eina kur nors prisėsti jų suvalgyti? Gal todėl, kad tėvai vaikystėje juos “apdovanodavo“ ledais, kad ramiai pasėdėtų! Ilgainiui susiformavo įprotis, o šiandien tie žmonės net nepastebi, kad kartoja vaikystės modelį…

O jums būna taip, kad labai patinka pirmas kąsnis, o kuo toliau, tuo mažiau – na, bet reik suvalgyti, nes (… įrašykite savo priežastį – nuo daug kainavo, iki, aha, Afrikoj vaikai…). Man tikrai yra ne kartą buvę, kad pirmas kąsnis – yummy, antras neblogai, trečio gal nelabai noriu, bet gi reikia suvalgyti, kaip čia paliksi 🙂 .

Arba labai norisi matomo pyrago, torto, sausainio (o kartais nematomo, bet įsivaizduojamo galvoje, esančio šaldytuve, pvz.), įsidedu į burną ir suprantu, kad visai ne to norėjau arba iš viso aš jo nenoriu. Ne, bet reik dabar suvalgyti, nepaliksi gi 🙂

Pradedu kratyti galvoje prisiminimus apie mėgiamą maistą. Hm, galiu sušlemšti keptuvę keptų bulvių (taip, “fritkės“ ir čipsai iš tos pačios operos) – prieš akis stovi tėvas, kurio vienas iš firminių patiekalų buvo keptos bulvės. Tais retais kartais, kai būdavo namuose, ir dar retesniais – kai kažką pagamindavo… Blynai ir spurgos (suvalkietiškos “auselės“ 🙂 – močiutė kaime, gamta… Taurė vyno – pasisėdėjimas su draugais… Tortas – šventė ir gera nuotaika… Kaip atsitiko, kad maistas tapo taip susietas su akimirka, kai iš esmės akimirką galima švęsti ir be jo?? Įdomu…

Žyma: #emocinisvalgymas

Wildfit: penktoji savaitė

Wildfit: vien tik cukrus valdo mus

6 alkio rūšys

Emocinis valgymas