Kai nutinka kažkas negero mūsų draugams ar giminaičiams, mielai tiesiame pagalbos ranką. Jei draugas padarė klaidą, dažnas iš mūsų jo/s nesmerks, o guos “kažko iš to pasimokysi“, “galėjo nutikti ir blogiau“, “tai praeis“. Jei nepavyko viešas pasirodymas, įsijungs “svetima gėda“ ir teisinsime atlikėją “gal sveikata prasta ar pavargęs, o gal šeimoje ne viskas gerai“. Na gerai, dalis turbūt “suės gyvą“ delfi ar kitos vertingos spaudos straipsnių komentaruose 🙂 Jei kažkas išsitiesė ant apledėjusio šaligatvio, tikiu, dalis mūsų skubėsime padėti atsikelti. Jeigu vakarėlio šeimininkui neiškepė kalakutas, nuleisime juokais ir drąsinsime, kad dar po pusvalandžio tikrai pirštus bus galima apsilaižyti.
Kodėl tuomet, kai kalba eina apie mus pačius, mes esame tokie negailestingi sau? Tose pačiose situacijose, padarius klaidą, išvadinsime save kvailais, idiotais, o gal ir stipresniais žodeliais. Nepavykus gerai pasirodyti prieš kitus žmones, jausime gėdą ir maitinsime save mintimis “atrodžiau kaip paskutinis kvailys“, “kaip dabar man žiūrėti tiems žmonėms į akis“, “aš nieko nesugebu padaryti tinkamai“. Paslydus ir išsitiesus ant apledėjusio tako, keiksime save “žiūrėk, kur eini“, “atrodai kaip karvė ant ledo“. Šeimynykščiui sukritikavus patiekalą, panirsime į savigailos liūną “aš nesugebu skaniai gaminti, aš nieko verta/s virtuvėje“.
Įdomu, kad kitų žmonių dalies nusižengimų ar “liapsusų“ mes tiesiog nepastebime arba netrukus juos pamirštame. Juk aplink tiek kitų svarbesnių dalykų. Tačiau savuosius nuopuolius žinome visus, ir iki detalių, ir jie nuolat galvoje. Kažką ne taip pasakiau? Graušiuos arba koneveiksiu save jei ne savaitę, tai bent tą dieną. Tuo tarpu kito žmogaus panašios frazės gal net nepastebėsiu. Pasielgiau ne taip, kaip norėjau? Plaksiu save minčių rimbais, kol mėsa nuo kaulų atšoks – gal nubaudus save, galėsiu nors kiek pailsėti nuo savo netobulumo. Bet ne, mintys suksis ir grįš vėl ir vėl.
Kodėl atliepiame kitų jausmus ir poreikius, o sau būname tokie griežti? Juk nuo to, kiek mylime save ir esame sau atlaidūs, priklauso ir žmonių, gyvenančių aplink mums, gerovė. Juk jeigu negaliu atleisti ir užjausti savęs, ar tikrai nuoširdžiai galiu tai padaryti su kitais?
Įsivaizduokime, kad nuolat save smerkiame, o kitiems būname malonūs, pakantūs ir atidūs. Diena iš dienos liūdnos ar negatyvios mintys kaupiasi. Kol vieną dieną koks ne vietoje padėtas daiktas sukelia namuose cunamį. Arba nekalta kito pasakyta frazė “nurauna stogą“ ir net patys nustembame, kiek turėjome ką pasakyti. Ne visai gražaus ar gero. Nes nuryti nebeišeina, viskas sprogsta iš vidaus. Kažkur pradeda kirbėti mintis “aš viską atiduodu, o kas man?“, “kodėl žmonės tokie nedėkingi?“, “aš irgi noriu švelnumo ir dėmesio“, “čia tau dar ko nors trūksta??“… Ir kas juokingiausia, kuo labiau norisi viduj, tuo labiau negauname – atrodo, visas pasaulis susimokęs nepaisyti mūsų norų ir pageidavimų. Kodėl? O kodėl turėtų, jeigu aš pats/i jų nepaisau?
Jeigu ir toliau nekreipiame dėmesio į savo poreikius, mūsų kūnas ir smegenys už mus protingesni – laikui bėgant ir problemai gilėjant, galime pradėti alpti, sirgti, panirti į depresiją. Nes kiekviena kūno ląstelė šaukia “laikas sustoti, skirti dėmesio sau, ignoruoti išorinius trikdžius“. Ir kai bet kas išorėje, įskaitant draugus, vaikus, šunis tampa “trikdžiu“, ar tikrai tai tinkama kaina nepaisyti savo poreikių?
Įdomesnė dalis yra perdegimas, nutinkanti dėl veiklos, kuri labai įdomi ir veža. Tiek įdomu, kad daugiau nieko nematau, gyvenu tik tuo. Atrodo, juk čia teigiama, kas gali nutikti blogo? O nutinka, kad vieną dieną tiesiog nebesinori keltis iš lovos, kažkuo rūpintis, kažką planuoti ir apie kažką galvoti. Tokia kerpės būsena – tiesiog esu. O gal jau ir nebesu… Su pagalba iš šios būsenos pavyksta išeiti vidutiniškai per 6 – 18 mėnesių. Tiek išmetam iš gyvenimo dėl nemeilės sau.
Tai kur tos meilės sau gauti, paklausite? Genialūs dalykai paprasti, kaip visada. Pasidalinu, kas padeda man, gal atrasite, kas tinka jums.
- Vaikščiojimas lauke. Pradėjau nuo 5 min., tarusi sau, kad geriau penkios minutės, nei nieko. Šiandien klausau savęs ir galiu vaikščioti valandą, o galiu ir 15 min. Kiek turiu noro ar laiko. Be galo gerai išvalo galvą.
- Mankšta. Pradėjau nuo tų pačių 5 min. ir lengvos jogos. Darykite tai, kas lengva, iš to rasis džiaugsmas. Iš džiaugsmo rasis jėgų tęsti. Tęsiant rasis dar daugiau džiaugsmo. Jei nesiruošiat tapti olimpiečiu, nugalėti galite norėti tik vakardienos save. Ir tai nebūtinai. Gal šiandien tokia diena, kai užteks padaryti pora “cat-cows“. Kai kuriomis dienomis mano kūnas natūraliai kartais nori daugiau krūvio, tuomet darau stiprinimo ir intensyvesnius pratimus. Dar labai mėgstu šokti, tad mielai 5 ar 10 min. pastriksiu zumbą ar pagal šokių programėles.
- Meditacija. Nesu tas žmogus, kuris gali ramiai išsėdėti meditacijoje valandą, apie nieką negalvodamas. Bet atradau, kad man tiko aktyvi meditacija, kurios metu šokama. Taip pat 3-2-1 metodas – alfa bangų pratimas iš Jose Silva, Silva metodo kūrėjo. Su metodu susipažinau perskaičius Silva knygą ir vėliau praėjus mokymus Mindvalley.
- Mityba. Čia turbūt atskira didžiulė tema :). Mūsų organizme vykstančios cheminės reakcijos įtakoja mūsų nuotaiką. O kokios reakcijos vyksta, įtakojate jūs per tai, ką valgote. Pirmas žingsnelis – priimti save. Jūsų kūnas yra nuostabus tvarinys, tad vien dėlto, kad jį tokį turite, turėtume juo džiaugtis ir didžiuotis: kaip jis veikia, kiek vienu metu atlieka operacijų, kaip švarina ir saugo jus nuo pirmalaikės mirties. O toliau jau – kaip jūs savo kūnui atsidėkojate, ką į jį dedate, kaip juo rūpinatės. Kalbu apie tai kituose bloguose, skyriuje Apie mitybą.
- Veiklos, kurios džiugina. Man tikrai užtruko prisiminti, kas dar, be darbo, mane džiugina. Pradėjau nuo vaikščiojimo, zumbos šokio, karaokės dainavimo… Ėmiau mokytis groti pianinu ir kai sugebu suregzti melodiją, mane tai puikiai nuteikia. Nors nėra lengva, turiu pripažinti! Todėl rekomenduoju nesiimti sudėtingų dalykų, kuriems reikės ekstra mogyvacijos, iš pradžių. Tebus tai paprasti smagūs lengvi dalykai. Po beveik poros metų atsirado noras numegzti pagalvėlei užvalkaliuką. Nemezgiau nuo mokyklos 🙂 Ir parašyti šitą blog’ą.
- Laikas tik sau. Gali būti, kad pradžioje nežinosite, ką su juo daryti. Arba kur jo rasti. Sudėtingiausia dalis, bet kritinė. Ir vėl – pradėkite nuo mažo žingsnelio. Pasakę vyrui, kad du vakarus per savaitę jis bus su vaikais, o pati išėjusi pasivaikščioti ar pasimankštinti, pamatysite, kad pasaulis nesugriuvo. Darbą baigę lygiai 18 val., suprasite, kad darbų nei pamažėjo, nei padaugėjo ir ryt toliau turite ką veikti. Ir turėsite, net jei dirbtumėte 24 val. per parą. Ryte prieš darbus pasimėgaukite pusryčiais mieste ar rausvėjančiu dangumi. Vasaromis penktadieniais nedirbu – nei pinigų sumažėjo, nei atostogoms labai pasijautė. O sveikatai ir nuotaikai – labai. Žiemą savaitei išvažiuoju į Palangą, pati sau viena. Mano dovana sau. Labai gera…
- Nesusireikšminkime 🙂 Kažkada grįžus namo, pamačiau, kad pusę dienos vaikščiojau ir su žmonėmis bendravau su salota tarp dantų. Galvoju, blemba, niekas nepasakė, kaip aš atrodžiau, ką žmonės galvojo? Visą pusdienį!! Bet pamąsčiau, kiek ilgai aš galvojau apie labai keistai ir iššaukiančiai apsirengusią ir pasidažiusią merginą, kurią mačiau grįždama iš odontologo kabineto. Lygiai kelias sekundes, kol prasilenkėme ir nužingsniavome kiekviena sau. Taigi, mes įdomiausi ir svarbiausi… sau patiems. Tad kitą kartą, kai pusę dienos galvosite, kad nedėkingas kolega nepasakė ačiū už atliktą paslaugą ar vyras/žmona/vaikai nevertina jūsų pastangų, prisiminkite, kad sau nuotaiką gadinatės tik jūs pats, o visiems kitiems – dažniausiai giliai dzin. Tad pirmiausia teks dirbti su savo nuostatomis ir mintimis. Kai ano sūnus supyksta, sakau “ pykti ar ne, renkiesi tu“. Jis sako “NE, tai TU mane supykdai!“. Šitą vietą tikrai sunku pripažinti – kad už visas savo emocijas esame atsakingi tik mes patys. Jei bus nuotaika, pakapstysiu giliau, o kol kas galite pasidomėti Nesmurtine komunikacija ir dr. Maršalo Rozenbergo mokymais. Žiūrėkime į save ir savo “paslydimus“ bei “pasaulio pabaigas“ su šypsena, tas tikrai padeda keliauti per gyvenimą laisviau.
Vyras iš manęs juokiasi, kad aš perskaitau ar išgirstu kažką naujo, ir bandau. Bet kaip kitaip sužinosiu, kas man tinka ir keisiuos? Svarbu eksperimentuojant žvelgti į save, kūną, pojūčius, mintis, savijautą. Jie viską pasako, ir kas tinka, ir kas ne. Svarbiausia – nepaliaukite ieškoję, ir bandę, kas geriausia jums. Nes esate unikalūs ir vieninteliai. Todėl jūsų ir reikia šiam pasauliui.